vėl

pietvakarių kryptimi nešu skradžiai smengančią tylą
išpinu savyje šildantį pasitikėjimo ženklą
krintantys rudeniniai lapai apgaubia nuopuolio nuojauta

vėl

atveriu žvaigždžių vartus ties penkiais laipsniais šiaurės ilgumos
skaičių magija sugriūna pervažiuota tikėjimo buldozerio
išlikę sveiko proto likučiai bando atausti realybės veidą

vėl

filtruoti jausmai sukelia amžius trunkančias pagirias
tačiau aplanko paslankus žinojimas
jei antrą kartą įbrendi į tą pačią upę nustoji būti

vėl