kuo ilgiau žvelgiu į pasaulį
tuo mažiau pažįstu save
apie poeziją
a
aklumas
a
herakleitiškos gervės
h
visos tylos išsibaigia rudenį
byrant lapams ir gervėms
apie sapnavimą
a
kartais sapnuoju eilėraščius
kelių žodžių sakinių ar šešėlių
kartais tikrus lyg
trypiant žemuogių pievelę
t
esu migla
uždengusi bažnyčios bokštus
tas šiurpas
išplėštas sapnas
i
vis sapnuoju ją
brendančią per smėlį
visų Žalčių pramotę
ašarų nemačiusiomis akimis
žvelgiančią į saulę