Kai studijavau N.Milerius kalbėjo apie tai, kad kapitalistinės visuomenės kinematografija pelningai eksploatuoja pasaulio pabaigos idėją. Vakar pažiūrėjau filmą High-Rise. Supratau kad kapitalizmo varikliukas puikiai išnaudoja ir pačios kapitalistinės visuomenės kritikos idėją. Idėją, kad kapitalizmas jau visiškai atgyvenęs reikalas, nebesugebandintis dorotis su kasdienybe. Nors pats filmas nieko ypatingo – tarp Orwello Gyvulių ūkio ir Becketto gyvenimas kaip įprotis, dar kažkuo primena filmą Dredd ir daug Freudui į pacientus tinkamų personažų. Šiaip tokia nuvalkiota banalybė, kad visos problemos prasideda ten, kur susiduria trūkumas ir perteklius.

mane persekioja

žvilgsniai žmonių
kurių nesutikau

balsai
kurių nespėjau išgirsti

veidai
kurių nepastebėjau

gal todėl visi sutikti žmonės man atrodo jau kažkur matyti?