Ar įmanoma pakantumo moykti nebaksnojant nosimi į šūdą?
—
Kartais atrodo, kad visa prancūzų kinematografija kiaurai persmelkta A. Camus ir G. Bataille – kaltės ir idee fixe jei dievo nėra – tai viskas galima(?).
pro saulėtekius ateina ramybė
pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo
— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės
šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi
ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky
– – –
žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti
—
apie nieką, bet trumpai. šypt. tikiuosi dar ne.
.
kai malūnas išgąsdina vėją
sapnavau kad sapnuoju save
ir staiga pabundu bet ne aš
kitas virpina niekio stygas
prie užakusios laiko bedugnės
o tada susapnuoja mane
žalsvas angelas garbanotais plaukais
atmerktom akim rauda žalčio
mirę kariai už suirusio kryžiaus ant kalno
— kol tu gyvas — kužda žalčio žmona — niekada nepabusi
—
tyli girnos kai grūdas į žemę įkrinta