Kategorijos archyvas: Iš pokalbių

pro saulėtekius ateina ramybė

pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo

— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės

šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi

ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky

– – –

žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti

nutikimas kuris iškreipė realybę

pamenu
kai statėme Babelį
visi mokėjom tylėti viena kalba
o dievas kalbėjo ir kalbėjo ir kalbėjo

pakibom paraleliai tarp
begalybės bėgių varžtų
veržlių savinsregių ir kniedžių
nutrynėm ribas tarp laiko ir erdvės
žinodami ramybės skonį

bet atėjo Nojus
ištarė žodį
kuris tapo laivu į
paklusnumo tremtį

sėdžiu prie upelio
klausau žuvų tylėjimo
ir vis prisimenu kaip statėmė Babelį

retro stiliaus nuotraukos pamintijimai apie žvejybą

prieš mane trys hieroglifai
kaip spalvoti stiklo gabalėliai kaleidoskope
kiek bežiūrėtum vis kitokį pavidalą pamatysi

rudai pilkšvos dulkės sodriai nugula pečius
kitoje visatos pusėje iš fotelio pakyla
senas bedantis indėnas užpapsėdamas pypke

— kai kur laiko duburiuose slepiasi prasmės neturinčios šeimininkų —
visata pakvimpa vyšnių skonio taboka

numoju ranka ir kabinu ant kabliuko hieroglifą
panardinu kojas į nieką anapus visatos ir po nosim sumurmu

— nėra neprasmingų prasmių tik šlapdriba kvepiantys pirmapradžiai gyvenimai —

laiko gaudymas tinkleliu

sėdžiu ant stogo
įmerkęs kojas į lietų
atsirėmęs į anteną
gaudau signalus

name priešais gyvena
keistas storulis su
propeleriu ant nugaros
vakarais jis geria
spanguolių kisielių
rytais bučiuoja savo
storąją žmoną
ir vis murma po nosimi:

– Laikas deformuojasi,
kai išbėga pienas ant viryklės,
kai geri spanguolių kisielių ar
valgai mėlynių uogienę,
tačiau joks laikrodininkas
to nepastebi…

tačiau keisčiausia matyti
apačioje tarp namų
sėlinančias kates
jos jaučia mano nerimą,
todėl varnų neliečia,
tik progiesmiu kartais užkniaukia:

– Kiekvienas laikrodininkas
svajoja uždaryti savo laikrodyje
laiką ir jį valdyti.

bet signalai nutyla
o taip norėtųsi paguodos
jog laiko nėra, tik tiksinčių
laikrodžių zvimbesys ir akimirkos,
kai išbėga pienas ant viryklės,
kai geriame spanguolių kisielių
ar valgome mėlynių uogienę
pučiant musonams

—-

– Kojos permirko – laikas į trobą!
kūkteli laikrodinė gegutė

šešėlinis laikas

atleisk man dieve
padariau stebuklą
nesulaukęs tavo leidimo

—- išmokiau šešėlius kalbėti
bet nebemoku melstis —-

pasakyk
man
o
tu

ar meldiesi puolusiai moteriai
brendančiai per pasaulį be pasitikėjimo
išeinančiai į tylą be jokio pasidygėjimo
tavimi

žiūri į mane be meilės
be jokio noro suprasti
tik ta pavargusi šypsena išduoda

jau nebetiki stebuklais
net tais kuriuos pats sukūrei

užhipnotizuotas šešėlių
dievas užverčia išėjimą
iš olos