Kategorijos archyvas: Apie mėnulžuvę

kaip keistai kvepia oras po išnirimo

kai praplaukia mėnulžuvė
dangus pasidengia violetine
šiaurės pašvaiste
tylos ritmu ima suktis eskimai
kartu su siautulingom snaigėm įrėminta
begalybė išslysta iš nuotraukos
ir

pasislepia po žvynu
nuogas angelas juodomis
pirštinėmis

blaškosi po
mėnulio jūras ieškodamas įėjimo
į penktą dimensiją
vienaragiai

banguoja visata nuo pradžios
iki neišbaigto buvimo
labirintuose

tik drugys suglaudžia sparnus
tampa neaprėpiamas chaosui

kuo arčiau išnyra
mėnulžuvė tuo ilgėja tarpai —-
—— tarp Simbolių ——

įkvėpti mėnulžuvės rudenys

pradžios taške ten šiauriau kur
krantas įsirėžia į jūrą kiekvieną rudenį kai
žvaigždės krenta į kopas kad po
žiemos miego pavirstų jonvabaliais
sutinku mėnulžuvę

mes tylime apie būtus dalykus
šnabždamės apie tai ko galėjo
nebūti begalybėje visatų
stebime ūkus įsiliejančius į rūką
ir stebimės gelmių šalčiu
mintančiais jūrų arkliukais

pamenu pernai rudenį ištylėtus žodžius
– nėra pasaulio kuriame nebūtų atsitiktinumų
– bet kiekvienas atsitiktinumas tai žingsnis harmonijos link

byra jonvabaliai per kopas
ten šiauriau kur
Pradžios Taškas virsta
mėnulžuve

įsižiemojusių istorijų kvapas arba mėnulžuvės žiemamiegis

žiemoja mėnulžuvė tarpe
dviejų kalnų užsiklojusi
begale sniego
negirdėdama virš galvos
siaučiančių pūgų
griūvančių lavinų

miegodama klausosi mirusių
jų istorijos teka prieš laiką
virsdamos prasmėmis
apie užribį kuriame
Viskas kvepia jazminais

o budos nuo žalčio
slepia save nirvanoje
jų kūnai lankstosi visomis kryptimis
visuose matavimuose
bet patys jie nejuda

užribis vibruoja ritmingai
iš pabaigos į pradžią
iš pradžios į niekį vėl

ir vėl
vėl ir

po žiemos mėnulžuvė
kas kartą vis labiau
užpildo mirties žvynelį

visatų išbangavimas mėnulžuvės liūdesiui

mėnulžuvė išslysta iš
dievo glėbio pasiklausyti
bangavimo apie banginio
meilę obeliai pražydusiai
prieš pat nudžiūnant

ir pavydžius žmones
harpūnais prismeigusius
prie olos įspėjimą

apie varnų chorą šlovinantį
keisčiausias meilės formas
ir apie medūzas įelektrinančias
laiko koridorius iki
Neįžengiamybės

– viskas telpa niekyje bet niekis nėra viskas

įkvepia mėnulžuvė žinojimą
su paskutiniu banginio atodūsiu

vysta ruduo po
begalinės sausros
sugrįžta sielų
beprotybė

mėnulžuvės tylėjimas po žydinčiomis sakuromis

iš bedugnės į bedugnę
per kirmgraužą laike
lyg krioklys įkrinta
švytėjimas

tai mėnulžuvės aura
kvepia cinamonu
kuomet žydi sakuros
o vėjas skriedamas pažeme
skaičiuoja skarabėjus

– niekis tik būdas niekinti būtį –
kužda moiros barstydamos žiedlapius
po Paukščių Taką

mėnulžuvė užmerkia akis
ir niekis ir būtis
telpa joje virsdami
gyvenimais

tūkstančiai sielų Paukščių Take
pakvimpa cinamonu