pirmą kartą sutikau mėnulžuvę laiko kryžkėlėj kai paklydau tarp begalės DABAR momentų išmokė visus juos aprėpti vienu kartu be jokios baimės išslydom į vieną iš praeities koridorių pažiūrėti kaip gimsta pasaulis ir žemėn nugula grūdas kaip vaiko delnuos sudega saulė ir nurausta vyšnios pamenu vis klausiau – kodėl smėlio laikrodis netiksi mėnulžuvė vis atsakydavo – smėlis nebyra...
šypsotis mėnulžuvė
išmoko tik vakar
iš karto po to kai
perplaukė pelenų jūrą
prisilietė prie geizeriais
alsuojančios žemės
ir išklausė trolio
simfonijos apie
simboliais kvepiančius
tiltus
—
o šįryt taip beprotiškai
nulijo tiesiai į saulę
rūkui uždengus
Gyvybės medžio
šešėlį mėnulžuvė
suvirpėjo
– net giliausia gelmė turi savo paviršių
—
vis dar šypsosi
netikėkite tais kurie skelbia kad mėnulžuvė nepažįsta savo vaikų pats mačiau kaip nuo meteoritų lietaus paslėpė žemę tamsiojoje saulės pusėje kaip išvalė mėnulio kraterius kad šie neaižytų erdvės savo aštriais liežuviais ir vis prisimenu marso soduose žydinčias obelis po jomis pradėtą gyvybę žinote labiausiai mėnulžuvė myli šnabždesį tobuliausią kalbą be nereikalingų nutylėjimų o gražiausios...
– žinote ( šnabžda mėnulžuvė jūržolių debesims apraizgiusiems žvaigždes ) – šešėliai nemoka plaukti – vakar mačiau kaip skendo šamano šešėlis kartu nusitemdamas ir kūną ( tylą prislėgia tamsiosios mėnulio pusės ilgesys ) – gelmė tik kita kasdienybės pusė – ten kūnas ir kraujas – čia duona ir vynas ( rūke gimsta runos iš naujo) – ribų tirpumas priklauso...
mėnulžuvė apgaubė mano kojas kol per dievo petį žvelgiau į juodąją skylę žinote aš bijau nakties bet niekinu dieną kaskart naujai užgimęs vis ilgiau atsimenu violetinę šviesą vakar išplukdžiau Nojų per užakusią jūrą tylėjom ilgai žvelgdami į subliuškusią burę o kai užkaukė saulės vėjas perkepusios lūpos sukuždėjo – tvanas logikos o ne tikėjimo trūkumas —- byrant civilizacijoms...
Komentaras