Tema[..D..]

posparnių šnarėjimo lyrika

p

(skiriu mano K.)
kūlvirščia nuo vaivorykštės
per byrančių lapų koridorių
pro žiedlapių sukeltą pūgą
į tėkmę kur dugne
nugludinti akmenys
slepia pradžią
ten pamačiau siluetą
Tos vienintelės
dylant begalybėms
akmenys tampa korėti
siluetas įgauna kontūrus
dar vienai amžinybei
nemigos mūsų pakvimpa jazminais
pievas nukloja boružės
raižydamos erdvę burtažodžiais
tampa tikras žinojimas
apie Mus

pradžios kryžkelės su nutylėjimais

p

(Skiriu M.) ji sėdi ant kranto žarstydama gintarus kojas įmerkusi į jūržoles dar nemokėdama kurti istorijų vis klausosi kriauklės šnabždesių apie alchemikus mokančius atverti duris į kitus pasaulius ir skraidančius katinus besišypsančius undinėms apie šerkšnu pražydusią saulę ir iš dangaus į pievas pabirusias boružes kai nustoja groti cikados o jonvabaliai pritemdo save lūpas nukloja tyla tuomet...

spalvoto pasaulio prisilietimas iš vidaus

s

kai šypsotės sėdėdami ant spalvas keičiančių dramblių pasaulis nuščiuvęs stebi kiekvieno akies virptelėjimo iškvepiamą ramybę staiga pasileidžiate straubliu žemyn į apačioje lūkuriuojančią kūdrą tyška bangos nuplaudamos neviltį ir nykumą belieka basomis pasileisti per Paukščių Taką įsikarti į pačią Gyvybės Medžio viršūnę valgyti žemuoges nuo smilgos ir laikyti delne visas Visatos akimirkas...

monologas smėlyje

m

(skiriu A.)
kai sodinom pirmąjį medį
Marse Adomas niūniavo
kai kasėme pirmąjį šulinį
taip pat
kai nuėmėm pirmąjį derlių
o vėliau laužėme šviežią duoną
gerdami arbatą tylėjo
tik ryte lyg sau sušnibždėjo
– bet kokios dulkės užgulusios sielą
padaro ją tik dar labiau matomą
tą rytą prasidėjo smėlio audra
užpusčiusi visus mūsų pėdsakus

paklydom
sielų nuošliaužose

Adomo lopšinė

A

su pirmu sniegu
įkvepi ramybės
pirštų galiukais
tipeni iki
Paukščių Tako
susirandi vienišą
žvaigždę ir imi
suktis apie ją
belieka sulaukti pavasario
kai žaluma susprogsi
štai tada Visas Visatas
kartu išmaišysime
iki pat Paskutiniojo Sniego

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti