Kategorijos archyvas: būsenos

kai malūnas išgąsdina vėją

sapnavau kad sapnuoju save
ir staiga pabundu bet ne aš
kitas virpina niekio stygas
prie užakusios laiko bedugnės
o tada susapnuoja mane
žalsvas angelas garbanotais plaukais
atmerktom akim rauda žalčio
mirę kariai už suirusio kryžiaus ant kalno

kol tu gyvas — kužda žalčio žmona — niekada nepabusi

tyli girnos kai grūdas į žemę įkrinta

truputį per maža erdvės dabarty

prie šulinio
sugirgžda svirtis įmerkiame
kojas į ūką ar miglą
į rasą ar sąmone slystantį sapną
prie šulinio

sugirgžda svirtis kaistančiais
skruostais laikydami rankoj
teptuką vis klausom kaip groja
cikados o orui įkaitus
nuspalvinam muziką

prie šulinio
sugirgžda svirtis nurimusios
vėlės išeina prakalbinti
kvietį ir rugį ir žemę
gruoblėtą už dylančio slenksčio

– – –

prie girgždančios svirties
čia ir dabar gyvenu bet gal
truputėlį atgal

pro užutekius smelkiasi musės pliumt

pliumpt
į vandenį laumžirgis
nuo kranto pasuko į kitą pusę permatoma valtis
kartais nemiega tik dugną slegiantys akmenys

bet jau
nebeilgai
nebeilgai
nebeilgu

– – –

tik vieną vienintelį kartą aš paklausiau
— Į kurią pusę tolsta sielos kai spalvos praryja lapus?

ir
pliumt
į vandenį paskui laumžirgį
paskui valtį
kurios negali pamatyti
nematyt negali

kartais 25 kadras būna

kaip šiltai kuosos
stebi iš dangaus byrantį
keistą sniegą nepasiduodantį
gravitacijai

viskas sulėtėja
iki amžinybės per
vieną įkvėpimą
nedalomai

nelieka intarpų
užpildytų žinojimu
tikėjimu nuojautomis

mes tiesiog žvelgiame
į tašką iš kurio išėjome
nepadalinti

pasaulis tampa plokščias
o tada kažkas išlanksto
origami
arba haiku
arba ———

—-

mūsų žvilgsniai nepasiduoda gravitacijai