Archyvaibalandžio 2011

praradimai kurių nebuvo yra

p

Jis ir Ji
atidavė save
žemei

piemenys trupino trumpas
naktis į istorijas
apie išmintingą senatvę
mokytojai pažadino
smalsumą vaikų širdyse
mirkydami plunksnas
motinos šypsojosi
besileidžiančiai saulei
dėkojo už tylą
kariai miegojo savo
postuose nes niekas
nerakino durų
kur
žemei
save atidavė
Ji ir Jis

virsmas

v

užmigau prie upelio
medžiai vis ošė gyvenimą
vanduo mintimis čiurleno
girios tankmėj žvėrys
naujais takais klajojo
užmigau prie upelio
kai voras savo tinklą užmetė
ir mane į didžiulį kokoną
susuko
užmigau prie upelio
metų laikams tykiai
pro šalį slenkant
gyvenimo saulėlydyje
drugeliu pavirtau
vėl pabudau prie upelio

iš kelionės

i

rugių lauke neradau duonos
tik keistas vidurdienis
visas varpais aptekęs
skverbiasi į delną
kuriame seniai negandų nebėr
vėjui eiles kuždant
užpučiu žvakę
ir vėl
rugių
lauke
neradau
duonos

apie sieloganį

a

iš dievo ir žmogaus sielomaišos gimsta sieloganis nuo pat gimimo jis braido basas po rasą šypsosi tylia šypsena ir laižo medų dažniausiai gali jį sutikti smuklėse arba miesto parkelyje ant suoliuko rūkantį cigaretes be filtro geriantį juodą kavą tirščiais belesinantį kuosas jis moka užhipnotizuoti upę sušukuoti jūržolę iš debesies nulipdyti dramblį kartais prakalbina dievą bet dažniausiai žmogų...

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti