ar matei kaip tiesi linija virsta spyruokle o ši virsta kriaukle kurioje būtinai apsigyvena sraigė amžinai besišypsanti sraigė o pameni kaip išeidavome į balkoną ir surengdavome sraigių lenktynes tu savoje užtvaros pusėje aš savoje ir visada juokdavomės beveik iki ašarų žinai pernai šluodamas lapus supratau kad vis dar lankstau tiesias linijas į spyruokles iš kurių darau kriaukles tik niekas jose...
– Žinai, Karlsonai, kartais lyja akimirkomis, ( Tu linkteli galvą. ) kurias uždarome į stiklainius ( Šypsaisi. ) ir jos virsta prisiminimais. ( Žvelgi į uogienę ant stalo. ) – Tai juk atviras pasityčiojimas iš gyvenimo! ( Krūpteli nuo pakelto balso. ) – Nes Čia ir Dabar ribos išsiplečia, ( Trukteli pečiais. ) geriausiu atveju iki Vakar. ( Svajingai suburzgia motoriukas. ) – Šitaip uždarom duris į...
nurimo šurmulys
neliko nieko
net dulkes užpūtė
piktas rytys
vėl Viskas iš Pradžių
renku žingsnius
suklupusių
dėliodamas jais
taką į save
vėl aistrą dalinu
kad nuodėmę pažinę
po pasmerktos nakties
sugrįžtų į mane
vėl Pabaiga
nors ką tik
patekėjo
džiaugsmas
vis gyveni ir gyveni
vis klausai ne tau skambančių
varpų gaudesio ir niekada
neini išlydėti
vis dėlioji akmenį ant akmens
raižai žodžius smėlyje
ir žvelgi jūros pusėn
ne ji ten
jos dar niekas
nesukūrė
net tu
pašvaistėmis apsiklojęs
veltui svajones pardavei
dabar gyveni vis gyveni
– Visa kas tikra – seniai išnyko, –
tyliai akis užmerki.
kai pradeda girgždėti sąnariai sutepu juos batų tepalu pasikinkau saulės vėją ir keliauju iš žvaigždės į žvaigždę su lengvais atsidūsėjimais vakarais sutinku Mažąjį Princą piešiantį smauglį mes kalbamės apie paryčiais prabundantį norą miegoti apie pavasarį gimstančią būtinybę numirti kartu laistome jo Rožę ledo sultimis ir kas kart išsiskirdami pažadame niekada daugiau nesusitikti tačiau ir vėl...
Komentaras