Archyvaigegužės 2012

ryjančio laiko koridorių pirmtakai

r

kvėpuoju lietumi
lyg žuvis išmesta ant kranto
viena akimi gręžiu dangų
kita įsirausiu smėlin
vis ieškodamas kelio atgal
kur prieš tūkstančius tūkstančių metų
iškrapštęs iš ikro žuviažmogį liepei būti

tykiai skyla krantas per pusę
į neištarto žodžio harmoniją
metas pabusti anapus
beribio mirgančio
taško

istorija kurios nebuvo kurią papasakojo vienaakis varnas

i

žvelgiu į vidinę veidrodžio pusę kur Česyro katinas pametė savo šypseną beliko ūsai ir verkiantis Pjeras uždangai plyštant pasirodo balerina laikydama rankoje tuziną lauko gėlių ji supasi būties verpetuose vis giliau grimzdama gelmėn lyjant lietui ritmingai sukasi sena apiplyšusi šarmanka visi puikiai žino arbatos metas lygiai vidurnaktį po žydinčiu gluosniu žvelgiu į vidinę veidrodžio pusę koks...

dialogizuotas monologas su aprašomaisiais intarpais

d

I. – aš nerandu žmogaus įtemtu balsu prabyla dievas į savo Atvaizdą – bet juk tu jį sukūrei /Atvaizdas mirguliuoja/ – aš dievas nusipurto – aš išsėmiau tuštumą ir ištariau žodį – ir jis tapo kūnu /antrina Atvaizdas/ – tapo kūnu bet ne žmogum dievas nuliūsta II. kažkur tolumoj skambant varpams Atvaizdas aiškina – žmogus tai juodoji skylė viską į save...

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti