kvėpuoju lietumi
lyg žuvis išmesta ant kranto
viena akimi gręžiu dangų
kita įsirausiu smėlin
vis ieškodamas kelio atgal
kur prieš tūkstančius tūkstančių metų
iškrapštęs iš ikro žuviažmogį liepei būti
—
tykiai skyla krantas per pusę
į neištarto žodžio harmoniją
metas pabusti anapus
beribio mirgančio
taško
istorija kurios nebuvo kurią papasakojo vienaakis varnas
žvelgiu į vidinę veidrodžio pusę kur Česyro katinas pametė savo šypseną beliko ūsai ir verkiantis Pjeras uždangai plyštant pasirodo balerina laikydama rankoje tuziną lauko gėlių ji supasi būties verpetuose vis giliau grimzdama gelmėn lyjant lietui ritmingai sukasi sena apiplyšusi šarmanka visi puikiai žino arbatos metas lygiai vidurnaktį po žydinčiu gluosniu žvelgiu į vidinę veidrodžio pusę koks...
dialogizuotas monologas su aprašomaisiais intarpais
I. – aš nerandu žmogaus įtemtu balsu prabyla dievas į savo Atvaizdą – bet juk tu jį sukūrei /Atvaizdas mirguliuoja/ – aš dievas nusipurto – aš išsėmiau tuštumą ir ištariau žodį – ir jis tapo kūnu /antrina Atvaizdas/ – tapo kūnu bet ne žmogum dievas nuliūsta II. kažkur tolumoj skambant varpams Atvaizdas aiškina – žmogus tai juodoji skylė viską į save...
—
perbėgo taką
rudųjų skruzdžių būrys
runos keičiasi
išgulėjimai po kryžiumi
ir žodis tapo kūnu
—-
aš esu Dievo sūnus
aš esu Dievo
aš esu
aš
—
tik pliušinis meškiukas
neturintis virvučių už
kurių būčiau tampomas
Komentaras