patikėk manim dieve kai sumaišau byrančius žiedlapius su miglose skendinčiais miestais kai stebiu vienaragį rupšnojantį žolę lauke po paskutinių kautynių kai savęs susinaikinimo mechanizmas įsijungia nuo ištartų meilėj žodžių kai niekis išsiveda savo legionus į tyrus gyvenimui po mirties tikėk manimi dieve net jei esu tik byrantis smėlis tarp pirštų tavo smėlio dėžėj — gaila tavim netikiu...
sakmė apie banginį
sakura pavydi banginiams didybės o jos išminties suvokimas keičiasi kartu su mėnulio fazėmis šalia sėdi beveik miręs dao vienuolis padėjęs galvą ant akmens šypsosi būčiai garuojančiai arbatai spengiančiai tylai – reinkarnacijos ratai nustojo suktis kalba beveik mirusiai sakurai kažkur po vandeniu keistas banginis peleku ant dugno išraižo niekio harmonija skelbia – amžinybė laikinume...
viską prisiminti arba niekio technologija
virš niekio iškyla virtualumo grėsmė kai ima lyti akinamai spalvotais drugiais juodai baltam kine kai motinos patiki absoliučiu blogiu tam jog įrodytų priešingo poliaus egzistavimą kai puota maro metu netampa paskutine o meilė virsta lygtim sprendžiama chemijos pagalba — aš žvelgiu pro langą į skambančius varpus į dūlančią saulę šąlančią iki šerdies žemę į stiklo karoliukais virstančius...
garuojančio būties aromato prisiminimai
keista
bet vienaragiai neberupšnoja
žolės Paukščių Take
jie slepiasi po žydinčiomis
budos kojomis
vertikalus Visatos pjūvis
tampa eksperimentu ir
nustato niekio galiojimo laiką
lauke kur malonė virsta mana
išgerk melisos arbatos
ir pagrok pianinu
kad vėl sugrįžčiau vienaragiu
—
jūržolės pievom
pakvipo tik po audros
dangus po dugnu
Komentaras