kai šypsotės sėdėdami ant spalvas keičiančių dramblių pasaulis nuščiuvęs stebi kiekvieno akies virptelėjimo iškvepiamą ramybę staiga pasileidžiate straubliu žemyn į apačioje lūkuriuojančią kūdrą tyška bangos nuplaudamos neviltį ir nykumą belieka basomis pasileisti per Paukščių Taką įsikarti į pačią Gyvybės Medžio viršūnę valgyti žemuoges nuo smilgos ir laikyti delne visas Visatos akimirkas...
saulės trupiniai pripildo
butelį vyno
ramybės likučiai virsta
nekantrumo armija
juk kelias pas dievą
veda šunkeliais
nulenkiu galvą
prie Vėlinių žvakės
akimirkai užplūsta žinojimas
sprogdinantis sąmonę
bet užpučiu žvakę
ir užsimerkiu
nušvitimas ateina rudenį
tūkstančiai lašų
į langą beldžiasi vis
vėlių kuždesiai
stebiu vaško trupinius ant tuščio butelio tai spąstai merdinčiom vėlėm patyrusiom dvasios koroziją sako vėlinių metu vyksta keisti dalykai varnos buria viena akimi šunys miaukia pusbalsiu vėjas pakvimpa kepintais obuoliais kelius nubarsto cinamonu tik mes suskaldom savo vienatvę į dvylika lygių dalių per pusę kūnui ir kraujui — nedek žvakės ant savižudžio kapo juk kelias namo veda per...
Komentaras