Žvelgiu į voratinklio gijas ir matau delnų linijas.

 Pagaliau supratau – voras mezga savo voratinklį turėdamas paprastą tikslą, juk kiekvienas žmogus turi jam paskirtą vorą, nežinia kas jį paskyrė, tačiau turi. Ir štai voras mezgą voratinklį. Kiekviena linija – tai to žmogaus, kuriam jis yra priskirtas, tam tikras gyvenimo momentas.

 O dabar įsivaizduokim: vieną rytą žmogus atsikelia, apsirengia ir išeina į darbą. Pakeliui eidamas jis užkliūna už voratinklio ir net jo nepastebėjęs nutraukia. Kas įvyksta kitame pasaulio gale, o gal ir visai šalia? Kažkoks kitas žmogus staiga suklumpa susiėmęs už širdies, o gal ne vietoj bando pereiti gatvę…

 Ar jis mirs?

 Dabar viskas priklauso nuo to, kaip stipriai buvo sutraukytas voratinklis. Ir jei voras ne tinginys, gal sugebės iš naujo suausti voratinklį.

 O kas atsitinka vorui, jei žmogus miršta? Jis nebegali daugiau austi tinklo, lėtai nyksta šešėlyje. Kiekvienas saulės spindulys artina visiško nieko  akimirką. Bet vieną dieną į to voro vietą arba visai šalia tos vietos atsiranda naujas voratinklis.

 Nesibaigianti Gamtos gyvenimo linija? Ar voriškas instinktas austi ir austi?

 Galvoje virpa mintis, kurią bijai ištarti garsiai:

 – Ar matai voratinklį tunelio gale?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *