mėnulžuvė apgaubė
mano kojas
kol per dievo petį
žvelgiau į juodąją skylę
žinote
aš bijau nakties
bet niekinu dieną
kaskart naujai užgimęs
vis ilgiau atsimenu
violetinę šviesą
vakar išplukdžiau Nojų
per užakusią jūrą
tylėjom ilgai
žvelgdami į subliuškusią
burę o kai užkaukė
saulės vėjas perkepusios
lūpos sukuždėjo
– tvanas logikos
o ne tikėjimo trūkumas
—-
byrant civilizacijoms
mėnulžuvė romiai
keliauja po visatų
bedugnes
