nemaitink saulės zuikučių iš rankų
pasisotinę jie tampa piktais šešėliais
ima suktis apie kojas siekdami
atkąsti tavojo kulno
geriau suvyniok siūlus atgal į kamuolį
kad nerastum išėjimo iš
olos labirinto
žinok
jūra grąžina atmintį
bet gramzdina dabartį
ir
niekada neverk prie urnos
ji tik prieangis į atvirybę
—
ryto rasa panaikina nuodėmės baimę
Labai žavi pradžia 🙂
siekdami
atkąsti tavojo kulno > užuomina į Aischilo kulną?
geriau suvyniok siūlus atgal į kamuolį > užuomina į Ariadnės siūlą?
olos labirinto > užuomina į Platono olos alegoriją ir tą, kuriame gyvena Minotauras?
Kaip tau būdinga — pabaiga pamatuota:))
Perskaičiau šį eilėraštį ir tariau sau: ,,Gerai, taip ir padarysiu.“ Šias eilutes kiekvienas skaitytojas gali priimti asmeniškai sau ir ieškoti jose atsakymo į rūpimą klausimą. Tai ne besvorės eilės – tuo man ir patiko. Beje, minima ola man asocijuojasi su Platono olos alegorija. O ši aliuzija suteikia eilėraščiui papildomo žavesio.
Labai gerai, barabe, labai.