mačiau kaip laikas surijo pats save
kaip drugelis sparno mostu
užgesino amžiną ugnį
o Prometėjas užsidegė
neapykanta dievams
mačiau kaip meilės vardu
buvo skandinamas pasaulis
o abejingumas gelbėjo klystančius
vis klausiau savęs
– ar sugebėsime gyventi toliau
– žuvų pavidalais
—
vandenyje nuskęsta šešėliai
būčiai įrėminus dugną
