mačiau kaip suplėšei
laišką iš butelio
ardei sakinius
skaldei žodžius
lydei raides
beprasmes skiautes
atidavei upės tėkmei
merdinčioj girioj
uždėjai antkaklį
plunksnai
nuo tada ir aš
tik beprasmė skiautė
be raidžių
be žodžių be
—
bunda kentaurai
garbingai numirti
vėl
aukos
feniksui
ir žodis tapo kūnu
—-
aš esu Dievo sūnus
aš esu Dievo
aš esu
aš
—
tik pliušinis meškiukas
neturintis virvučių už
kurių būčiau tampomas
Ar girdėjote kada vaiko tariamą myliu? Jo myliu platesnis nei suaugusio.
Kokiu jutimu fiksuojame laiką?
Kažkada perskaičiau tokią indų išmintį: kas ieško, tas randa, nors ir nebūtinai tai, ko ieškojo. Jei ieškodamas dievo surasiu velnią, ar tai įrodys dievo buvimą?
Komentaras