Basas braidau
po laiko duženas
garsiai mąstydamas
– Tyla Jo nesuklijuosiu
o kiekvienas ištartas žodis
tik dar labiau smulkins
Šalikelėj sėdi vaikas
laikydamas spalvotą
laiko šukę
jo prisiminimai apie
nebūtą laiką suteka į delnus
duženų nelieka
įstrižas violetas
Žiūriu į vaiką
kalnu kopiantį
Mėnulio pilnaties
apšviestą
– Kas tu esi
lyg vėjas
klausimą užduodu
Jis mosteli ranka
ten iš žvaigždžių
atsakymą sudėsto
– Aš paukštis
Pažyra violetiniai sparnai
Ir vaikas kyla
pasitikti mirštančio
miražo
Mažas
Vaiko pėda danguje žarsto debesis,
Veidas žvelgia žvaigždėmis,
Smulkūs delnai suka vėjo malūnus,
Balsas virsta upės čiurlenimu,
o juokas ilgam užsilaiko eglių viršūnėse.
—
Mažas žmogus prabyla spalvomis
Ikaras
Ant sudužusio kranto
radau apdegusį sparną.
Nebyliai Karaliaus paklausiau.
– Jis laimingas. – išgirdau
atsakymą garsiai. – Pažiūrėk,
juk saulė kas vakarą
pas jį nusileidžia.
Abu palydėjome Saulę
gelmėn, kur viršūnė
jau laukė.
Sizifas
Užridenau akmenį į pačią viršūnę.
– O juk Sizifas, – Karalius
pirmas prabilo, – apačioje liko.
– Apačioje liko… –
Nebyliai paliudijo kalnas,
o akmuo skeveldrom
ant delno pažiro.
Komentaras