TemaIš pokalbių

laiko lipnumas

l

Basas braidau
po laiko duženas
garsiai mąstydamas
– Tyla Jo nesuklijuosiu
o kiekvienas ištartas žodis
tik dar labiau smulkins
Šalikelėj sėdi vaikas
laikydamas spalvotą
laiko šukę
jo prisiminimai apie
nebūtą laiką suteka į delnus
duženų nelieka

Mažas

M

Vaiko pėda danguje žarsto debesis,
Veidas žvelgia žvaigždėmis,
Smulkūs delnai suka vėjo malūnus,
Balsas virsta upės čiurlenimu,
o juokas ilgam užsilaiko eglių viršūnėse.

Mažas žmogus prabyla spalvomis

Ikaras

I

Ant sudužusio kranto
radau apdegusį sparną.
Nebyliai Karaliaus paklausiau.
– Jis laimingas. – išgirdau
atsakymą garsiai. – Pažiūrėk,
juk saulė kas vakarą
pas jį nusileidžia.
Abu palydėjome Saulę
gelmėn, kur viršūnė
jau laukė.

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti