mėnulžuvės gimimas

mėnulžuvė apgaubė
mano kojas
kol per dievo petį
žvelgiau į juodąją skylę

žinote
aš bijau nakties
bet niekinu dieną
kaskart naujai užgimęs
vis ilgiau atsimenu
violetinę šviesą

vakar išplukdžiau Nojų
per užakusią jūrą
tylėjom ilgai
žvelgdami į subliuškusią
burę o kai užkaukė
saulės vėjas perkepusios
lūpos sukuždėjo

– tvanas logikos
o ne tikėjimo trūkumas

—-

byrant civilizacijoms
mėnulžuvė romiai
keliauja po visatų
bedugnes

Ikaras

Ant sudužusio kranto
radau apdegusį sparną.
Nebyliai Karaliaus paklausiau.
– Jis laimingas. – išgirdau
atsakymą garsiai. – Pažiūrėk,
juk saulė kas vakarą
pas jį nusileidžia.

Abu palydėjome Saulę
gelmėn, kur viršūnė
jau laukė.

nudažytas

Pamačiau krentančią žvaigždę
ir sugalvojau norą.

Staiga vaikas tyliai prabilo:
– Ar žinai, kad kiekviena
krentanti žvaigždė,
turi savo norą?..
– Įdomu…
– …kokiais norais, – vaikas nerimo, –
nakties dangus nusidažė?..

Knyga

 

Užvertęs Bibliją
Karalius susimąsto minutėlę.
Pažvelgęs į mane tyliai prabyla
– Žinai, kokia knyga čia?
Papurtau galvą.
– Sąrašas klaidų.
– Žmogaus?
– Ne. Dievo.