Adomo lopšinė

su pirmu sniegu
įkvepi ramybės
pirštų galiukais
tipeni iki
Paukščių Tako

susirandi vienišą
žvaigždę ir imi
suktis apie ją

belieka sulaukti pavasario
kai žaluma susprogsi

štai tada Visas Visatas
kartu išmaišysime

iki pat Paskutiniojo Sniego