O kas yra ramybė?
—
tyliai sėdžiu ir meldžiuos
gražiai moteriai
dangui jūrai
vėjo nešamiems lapams
miegančiam vaikui
tačiau per tyliai
byra į saują
kosminės tuštumos
nieko nepadarysi
drugeliai per garsiai
mosavo sparnais
atrodo tik vakar
pagavau dramblį
jo iltimis prikaliau
save prie kryžiaus
ŽIŪRĖKIT AŠ
kenčiu
tada tyliai ištirpo saujoje laikytas stiklas ir per pievą nusirito šūksnis kuriame paklydo balandžių pulkas per lietų klaidžiojant po žalią upę nieko nepagavau o kai pradėjo drebėti rankos tyčia jas rodžiau žmonėms
kažkada mokėjau kalbėti
kažkada mokėjau tylėti
dabar esu tik aidas
ano Kažkada
—
Dar kartą ramybės.
