(skiriu M.)
– Tu tik migla, angele mano,
be sparnų, bet su dideliu noru
gyventi, katinišku žvilgsniu
ir spalvų puokšte ant krūtinės.
vis klausinėji manęs apie jūrą
o aš vis teisinuosi
kad nemoku nupiešti begalybės
tik akimirką
šypsaisi
sudėlioji akmenukus
ant tekančio smėlio
ir pasileidi basomis
per kabančius sodus
žinai tiesą
— sparnai netikintiems —
– Tu jau ryškėji, mano angele.