ar matei kada šokantį dievą
mieste po fantasmagoriškai šviečiančiom
neoninėm lempom
smailiausioje kalno viršūnėje tirpstant
paskutiniam pavasario sniegui
o gal tūkstantmetės girios glūdumoj
kartu su dervišais
ne(?)
dievas nebemoka kurti
tik griauti
sėdi savo amžinybės soste
ir kala akmenyje įstatymus
Nemąstyk
Nejausk
Nesvajok
Nekovok
Ne
Tik man
Tik mano
Tik apie mane
Tik
dievo karvytė be taškelių
vis verčia ir verčia
smėlio laikrodį be smėlio
gal prisišauks paskutiniam šokiui
ne(?)
Gerbiamas autoriau, ką norėjote pasakyti savo kūriniu?
Taip pat norėjau paklausti, ką dievo karvytė norėjo prisišaukti?
Ačiū už jūsų atsakymą ir kūrybą.
Paprastai prastas skonis klausti autoriaus apie tai, ką jis turėjo mintį.
Bet galima pabandyti padiskutuoti apie tai.
Manau, kad čia kalbama apie kūrybos/kūrimo procesus. Šokantis dievas sukuria pasaulį, o tada jį apleidžia įkvėpimas,
Kūryba neprasideda nuo ne.
O karvytė tikriausiai laukia kūrėjo, nebūtinai dievo.
Tikiuosi smarkiai neprašoviau 🙂
Jūs esat visiškai teisus tiek dėl mano prasto skonio, tiek dėl minties.
Net nebandysiu ginti savo klausimų, nes jie iš tiesų kvaili.
Bet jūsų įžvalgos yra teisingos.
Čia ne poezija, o kliedesys.
Visada reikia klausti, jei kyla klausimų, o autorius ne kažin kokia pasaulio bamba.