sugėriau visą lietų į save
virtau bekrašte dykuma
kur blaškosi žydraakiai
šešėliai po trijų išgalvotų dienų
iš smėlio ir beribio dangaus
gimė dievas rūškanu veidu
nebylus lyg žuvis
vakarop įkopęs į aukščiausią piramidę
žvelgdamas už horizonto
braižo ugninius niekio simbolius
tylėjau ir aš
su visais šešėliais
kol pasaulis virto
dulkės stulpu
—
nesibaigiantis lietus
trina šešėlius
trūkinėja tikrovė
budinasi metamorfozės
