dialogizuotas monologas su aprašomaisiais intarpais

d

I.
– aš nerandu žmogaus
įtemtu balsu prabyla dievas į savo Atvaizdą
– bet juk tu jį sukūrei
/Atvaizdas mirguliuoja/
– aš
dievas nusipurto
– aš išsėmiau tuštumą ir ištariau žodį

– ir jis tapo kūnu
/antrina Atvaizdas/
– tapo kūnu bet ne žmogum
dievas nuliūsta

II.
kažkur tolumoj skambant varpams
Atvaizdas aiškina
– žmogus tai juodoji skylė
viską į save sugeria
/dievas suklūsta/
– na ir
Atvaizdas dėsto toliau
– viską savo viduje iškreipia ir nori dar daugiau
/dievas nekantrauja/
– nori ko
Atvaizdas kantriai tęsia
– nori iškreipti išorę
/per dievą nuvilnija drebulys/
– bet juk tai baisu
Atvaizdas triumfuoja
– žmogus išbaigia begalybę

III.
– manau kad senelis Nyčė buvo neteisus dievas nemiršta /dievas sumirguliuoja/ bet /ir/evoliucionuoja/tampa antdieviu/

Apie autorių

barabas

1 komentaras

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti