Vidurdienį krebždant varpams
saulė žlibina taip, kad net
angelai paskelbia pertrauką.
Tuomet žmonės mylisi
arba geria atšaldytą alų,
arba svajodami snaudžia.
Tik kiemsargis, padėjęs šluotą,
užgroja lūpine armonikėle.
Groja ne apie praeitį,
dabartį ar ateitį,
ne apie būtis ir nebūtis,
ne apie amžinybes ir begalybes.
Groja tyliai su džiugesiu
apie ilgesiu neatskiestą meilę –
dar minutę, dar vieną…
…ir viskas nubunda.
Šluota pakeičia muziką,
lūpos nebyliai suvirpa:
– Meilei nieko nereikia,
tik meilės.
