pradžios taške ten šiauriau kur
krantas įsirėžia į jūrą kiekvieną rudenį kai
žvaigždės krenta į kopas kad po
žiemos miego pavirstų jonvabaliais
sutinku mėnulžuvę
mes tylime apie būtus dalykus
šnabždamės apie tai ko galėjo
nebūti begalybėje visatų
stebime ūkus įsiliejančius į rūką
ir stebimės gelmių šalčiu
mintančiais jūrų arkliukais
pamenu pernai rudenį ištylėtus žodžius
– nėra pasaulio kuriame nebūtų atsitiktinumų
– bet kiekvienas atsitiktinumas tai žingsnis harmonijos link
—
byra jonvabaliai per kopas
ten šiauriau kur
Pradžios Taškas virsta
mėnulžuve
mėnulžuvė… Ar nebus tai Dantės Beatričė?:)
Šitas gerai prisiderino prie dabartinės mano savijautos. Ištylėti žodžiai. Mmm:)