ar matei
kaip tiesi linija virsta spyruokle
o ši virsta kriaukle
kurioje būtinai apsigyvena sraigė
amžinai besišypsanti sraigė
o pameni
kaip išeidavome į balkoną
ir surengdavome sraigių lenktynes
tu savoje užtvaros pusėje
aš savoje
ir visada juokdavomės
beveik iki ašarų
žinai
pernai šluodamas lapus supratau
kad vis dar lankstau tiesias linijas
į spyruokles iš kurių darau kriaukles
tik niekas jose negyvena
gal todėl kad ruduo apako
nes tik aklas šitaip spalvas maišo —–
jokios dermės
vien melancholija
