žiemoja mėnulžuvė tarpe
dviejų kalnų užsiklojusi
begale sniego
negirdėdama virš galvos
siaučiančių pūgų
griūvančių lavinų
miegodama klausosi mirusių
jų istorijos teka prieš laiką
virsdamos prasmėmis
apie užribį kuriame
Viskas kvepia jazminais
o budos nuo žalčio
slepia save nirvanoje
jų kūnai lankstosi visomis kryptimis
visuose matavimuose
bet patys jie nejuda
užribis vibruoja ritmingai
iš pabaigos į pradžią
iš pradžios į niekį vėl
ir vėl
vėl ir
—
po žiemos mėnulžuvė
kas kartą vis labiau
užpildo mirties žvynelį