vis sapnuoju ją
brendančią per smėlį
visų Žalčių pramotę
ašarų nemačiusiomis akimis
žvelgiančią į saulę
– išdegink man akis
idant nematyčiau
pasaulio pradžios sukūrimo stebuklo
– sutraiškyk man rankas
idant negalėčiau nubraukti
garbanos nuo tavo skruosto
– išplėšk man liežuvį
idant nejausčiau kartėlio
jog žinau visas pasaulio paslaptis
– bet meldžiu palik bent lašelį vaizduotės
idant galėčiau pati sukurti savo pabaigą
išeiti
