kai praplaukia mėnulžuvė
dangus pasidengia violetine
šiaurės pašvaiste
tylos ritmu ima suktis eskimai
kartu su siautulingom snaigėm įrėminta
begalybė išslysta iš nuotraukos
ir
pasislepia po žvynu
nuogas angelas juodomis
pirštinėmis
blaškosi po
mėnulio jūras ieškodamas įėjimo
į penktą dimensiją
vienaragiai
banguoja visata nuo pradžios
iki neišbaigto buvimo
labirintuose
tik drugys suglaudžia sparnus
tampa neaprėpiamas chaosui
—
kuo arčiau išnyra
mėnulžuvė tuo ilgėja tarpai —-
—— tarp Simbolių ——
O rimo pas tave nerasta? Ne apie Rima Valeiki ar Rima Tumina kalbu..