žiūrėk
Eglės dukra eina per kopas prie jūros
išpažinti savo nuodėmę Jūratei
degantys kuršių laivai ką tik
atsibučiavę su gyvenimu
besiplaikstančios vėjyje tinklų akys
džiūstanti valtis lyg ištiestas išmaldai delnas
viskas taip tikra
nors tai tik laiko inkliuzai
lyg gintariniai karoliai suverti ant odinės virvutės
keisti tie
karmos keliai sumezgę mus begalybei
atrodo tik įkvėpei
o jau nebėra
ir negalėtum prisiegti
jog buvo