mačiau karvę
rudą
sėdinčią ant debesies
makaluojančią kojomis lyg
vaikas sūpynėse
išdidžią kaip visatos Valdovė
sako
ji šventa
nors čia
tik Alpės
pats
ištirpau ežere
kartu su lietum
dabar
mokau mailių brėžti kalnų smailes
dugne ir
šypsausi
debesims
karvėms
visiems šventiesiems
truputį nešventiems
į anapus
