kartais
mėnulžuvė išplaukia į krantą
išgerti vyno ir paklausyti
poezijos
bet greitai jai pabosta
nes žodžiai niekada nevirsta
kūnais
tuomet
ji tyliai niūniuoja melodiją
apie visatų susiliejimus
perskyrimus ir mirguliavimus
apie juodžiausią tamsą
šviesesnę už bet kokią saulę
ir apie mikražmogius
taip mylinčius gyvenimą
kad kiekvienas jų ištartas žodis
virsta kūnu
o tada
ji užsisako dar vyno
kartais raudono bet
dažniausiai rožinio
atsuka krantui nugarą
ir visą naktį deklamuoja
Chajamą
argi tai ne gyvenimas (?..)
