pamenu
kai statėme Babelį
visi mokėjom tylėti viena kalba
o dievas kalbėjo ir kalbėjo ir kalbėjo
pakibom paraleliai tarp
begalybės bėgių varžtų
veržlių savinsregių ir kniedžių
nutrynėm ribas tarp laiko ir erdvės
žinodami ramybės skonį
bet atėjo Nojus
ištarė žodį
kuris tapo laivu į
paklusnumo tremtį
—
sėdžiu prie upelio
klausau žuvų tylėjimo
ir vis prisimenu kaip statėmė Babelį
