vis sapnuoju ją
brendančią per smėlį
visų Žalčių pramotę
ašarų nemačiusiomis akimis
žvelgiančią į saulę
apie poeziją
a
išplėštas sapnas
i
apie sielą
a
Kažkur interneto platybėse užmačiau klausimą – kas yra siela?
niekados miestai
n
tos gyslotos sienos
mena miesto gimimą
tik nedėkingi žmonės
gyvena užmarštim
kur pažvelgsi
takai takeliai
lyg delnų linijos
buria ateitį
—
&
Benamių šunų sutinku mažiau, nei benamių žmonių.
Šiaip pamąstymui.
ėjiimas ratu atkarpomis į tą patį kitą tašką
ė
mieste kuriame lyja lyg pirmą kartą gyvenime lyg paskutinį kartą nelyja