žinau
kad dievo nėra
bet kartais
sėdėdamas prie ežero
aš jį susikuriu
ir tada mes kalbamės
arba tylime arba
sėdame mėnulžuvei
ant nugaros ir
leidžiame jai mus nešti
per visatų įtrūkimus
iki pat To taško
kurį sujudinus
vis kita visata
pakvimpa jazminais
žvelgiame
į visas iš karto
ir stebimės
kaip arti begalybės
ruduo
—
žinau
kad dievo nėra
bet kartais leidžiu
jam mane sukurti
