(Skiriu M.)
ji sėdi ant kranto
žarstydama gintarus
kojas įmerkusi į jūržoles
dar nemokėdama kurti
istorijų vis klausosi
kriauklės šnabždesių
apie alchemikus mokančius
atverti duris į kitus pasaulius
ir
skraidančius katinus
besišypsančius undinėms
apie šerkšnu pražydusią
saulę ir
iš dangaus į pievas
pabirusias boružes
kai nustoja groti cikados
o jonvabaliai pritemdo save
lūpas nukloja tyla tuomet
sapnuodama ji
spalvina Pradžią
—
kiekvienas labirintas turi savo laikrodininką
kiekvienas laikrodininkas vedlį
leidžiantį suktis rodyklėms
iš pradžios į pradžią
vėl
