pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo
— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės
šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi
ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky
– – –
žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti
Kaskart stebiuosi tavo žodžio galia.
Tikra tiesa: „žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti“
Ateina hidrocefalų era: galvos pilnos negyvo vandens. Žmonės neišlaiko pusiausvyros, nes užmirštas centras…