prieš mane trys hieroglifai
kaip spalvoti stiklo gabalėliai kaleidoskope
kiek bežiūrėtum vis kitokį pavidalą pamatysi
rudai pilkšvos dulkės sodriai nugula pečius
kitoje visatos pusėje iš fotelio pakyla
senas bedantis indėnas užpapsėdamas pypke
— kai kur laiko duburiuose slepiasi prasmės neturinčios šeimininkų —
visata pakvimpa vyšnių skonio taboka
numoju ranka ir kabinu ant kabliuko hieroglifą
panardinu kojas į nieką anapus visatos ir po nosim sumurmu
— nėra neprasmingų prasmių tik šlapdriba kvepiantys pirmapradžiai gyvenimai —
