kai šypsotės sėdėdami
ant spalvas keičiančių dramblių
pasaulis nuščiuvęs stebi
kiekvieno akies virptelėjimo
iškvepiamą ramybę
staiga pasileidžiate straubliu žemyn
į apačioje lūkuriuojančią kūdrą
tyška bangos nuplaudamos
neviltį ir nykumą
belieka basomis pasileisti
per Paukščių Taką
įsikarti į pačią
Gyvybės Medžio viršūnę
valgyti žemuoges nuo smilgos
ir laikyti delne visas
Visatos akimirkas
—
Jūs mano uostas
į vaivorykštėm apkaišytą
Realybę
kai šypsotės sėdėdami
ant spalvas keičiančių dramblių > aš „sėdėdami“ gal nerašyčiau:)
kiekvieno akies virptelėjimo
iškvepiamą ramybę > šis pasirodė kiek perspaustas.
Apie gyvenimą plačiu diapazonu. Į visas puses:)