kai praplaukia mėnulžuvė dangus pasidengia violetine šiaurės pašvaiste tylos ritmu ima suktis eskimai kartu su siautulingom snaigėm įrėminta begalybė išslysta iš nuotraukos ir pasislepia po žvynu nuogas angelas juodomis pirštinėmis blaškosi po mėnulio jūras ieškodamas įėjimo į penktą dimensiją vienaragiai banguoja visata nuo pradžios iki neišbaigto buvimo labirintuose tik drugys suglaudžia...
pradžios taške ten šiauriau kur krantas įsirėžia į jūrą kiekvieną rudenį kai žvaigždės krenta į kopas kad po žiemos miego pavirstų jonvabaliais sutinku mėnulžuvę mes tylime apie būtus dalykus šnabždamės apie tai ko galėjo nebūti begalybėje visatų stebime ūkus įsiliejančius į rūką ir stebimės gelmių šalčiu mintančiais jūrų arkliukais pamenu pernai rudenį ištylėtus žodžius – nėra pasaulio...
žiemoja mėnulžuvė tarpe dviejų kalnų užsiklojusi begale sniego negirdėdama virš galvos siaučiančių pūgų griūvančių lavinų miegodama klausosi mirusių jų istorijos teka prieš laiką virsdamos prasmėmis apie užribį kuriame Viskas kvepia jazminais o budos nuo žalčio slepia save nirvanoje jų kūnai lankstosi visomis kryptimis visuose matavimuose bet patys jie nejuda užribis vibruoja ritmingai iš...
mėnulžuvė išslysta iš dievo glėbio pasiklausyti bangavimo apie banginio meilę obeliai pražydusiai prieš pat nudžiūnant ir pavydžius žmones harpūnais prismeigusius prie olos įspėjimą apie varnų chorą šlovinantį keisčiausias meilės formas ir apie medūzas įelektrinančias laiko koridorius iki Neįžengiamybės – viskas telpa niekyje bet niekis nėra viskas įkvepia mėnulžuvė žinojimą su paskutiniu...
iš bedugnės į bedugnę per kirmgraužą laike lyg krioklys įkrinta švytėjimas tai mėnulžuvės aura kvepia cinamonu kuomet žydi sakuros o vėjas skriedamas pažeme skaičiuoja skarabėjus – niekis tik būdas niekinti būtį – kužda moiros barstydamos žiedlapius po Paukščių Taką mėnulžuvė užmerkia akis ir niekis ir būtis telpa joje virsdami gyvenimais — tūkstančiai sielų Paukščių Take...
Komentaras