Temabūsenos

šventumas išnyko
bet paslaptis liko
laužiant duoną prie
balta staltiese užkloto stalo

smėlis ir jūra neturi prasmės
kol jų neužkliudo mūsų žvilgsniai
dangus ir žvaigždės neegzistuoja

dėlioju iš debesų hieroglifus
lyg mailius akmenukus upelio dugne
ar prieblandoje ragana taro kortas

prie kryžkelės
stovi miestas praradęs
savo viduramžių svarbą

įmerkiu kojas
į skubančią kalnų upę
virstu akmeniu