Temabūsenos

žinau
kad dievo nėra
bet kartais

sapnavau kad sapnuoju save
ir staiga pabundu bet ne aš
kitas virpina niekio stygas
prie užakusios laiko bedugnės
o tada susapnuoja mane
žalsvas angelas garbanotais plaukais
atmerktom akim rauda žalčio
mirę kariai už suirusio kryžiaus ant kalno
— kol tu gyvas — kužda žalčio žmona — niekada nepabusi
—
tyli girnos kai grūdas į žemę įkrinta

prie šulinio sugirgžda svirtis įmerkiame kojas į ūką ar miglą į rasą ar sąmone slystantį sapną prie šulinio sugirgžda svirtis kaistančiais skruostais laikydami rankoj teptuką vis klausom kaip groja cikados o orui įkaitus nuspalvinam muziką prie šulinio sugirgžda svirtis nurimusios vėlės išeina prakalbinti kvietį ir rugį ir žemę gruoblėtą už dylančio slenksčio – – – prie...

pliumpt
į vandenį laumžirgis
nuo kranto pasuko į kitą pusę permatoma valtis
kartais nemiega tik dugną slegiantys akmenys
bet jau
nebeilgai
nebeilgai
nebeilgu
– – –
tik vieną vienintelį kartą aš paklausiau
— Į kurią pusę tolsta sielos kai spalvos praryja lapus?
ir
pliumt
į vandenį paskui laumžirgį
paskui valtį
kurios negali pamatyti
nematyt negali

sukasi girnos
prieš byrančią aušrą
traukinių labirintuose
nebetelpa mintys
pro rakto skylutę
smiltys nuo jūros į krantą
nebegrįžta pavasariai
\/ – vėl tylos prašo benamis – \/
tik vaizdas sustingęs tampa tiese į begalybę