Temabūsenos

vis norisi
vis traukia
rašyt apie jūrą

žinau
kad dievo nėra
bet kartais

sapnavau kad sapnuoju save
ir staiga pabundu bet ne aš
kitas virpina niekio stygas
prie užakusios laiko bedugnės
o tada susapnuoja mane
žalsvas angelas garbanotais plaukais
atmerktom akim rauda žalčio
mirę kariai už suirusio kryžiaus ant kalno
— kol tu gyvas — kužda žalčio žmona — niekada nepabusi
—
tyli girnos kai grūdas į žemę įkrinta

prie šulinio sugirgžda svirtis įmerkiame kojas į ūką ar miglą į rasą ar sąmone slystantį sapną prie šulinio sugirgžda svirtis kaistančiais skruostais laikydami rankoj teptuką vis klausom kaip groja cikados o orui įkaitus nuspalvinam muziką prie šulinio sugirgžda svirtis nurimusios vėlės išeina prakalbinti kvietį ir rugį ir žemę gruoblėtą už dylančio slenksčio – – – prie...

pliumpt
į vandenį laumžirgis
nuo kranto pasuko į kitą pusę permatoma valtis
kartais nemiega tik dugną slegiantys akmenys
bet jau
nebeilgai
nebeilgai
nebeilgu
– – –
tik vieną vienintelį kartą aš paklausiau
— Į kurią pusę tolsta sielos kai spalvos praryja lapus?
ir
pliumt
į vandenį paskui laumžirgį
paskui valtį
kurios negali pamatyti
nematyt negali