Temabūsenos

kartais 25 kadras būna

k

kaip šiltai kuosos stebi iš dangaus byrantį keistą sniegą nepasiduodantį gravitacijai viskas sulėtėja iki amžinybės per vieną įkvėpimą nedalomai nelieka intarpų užpildytų žinojimu tikėjimu nuojautomis mes tiesiog žvelgiame į tašką iš kurio išėjome nepadalinti pasaulis tampa plokščias o tada kažkas išlanksto origami arba haiku arba ——— —- mūsų žvilgsniai nepasiduoda...

jūreiviai nenešioja lietpalčių

j

ei
poete
rašyk apie lietpalčius
dar apie žmones
nemigas ir arbatos kvapus
balas didžiules po langais
už langų
rašyk ir apie sunkius
aulinius batus
kurie nutrina kojas
o tada taip skauda skauda
taip velniškai skauda
tik jau nebe kojas
arba tiesiog rašyk
apie garsą
kai lietus paliečia
spalvotų lietpalčių paviršių

tik žinok
poete
jūroje niekada nelyja
tai dangus išlaša
į ištakas

beprasmiškas viršlaikinis budimas

b

sugėriau visą lietų į save virtau bekrašte dykuma kur blaškosi žydraakiai šešėliai po trijų išgalvotų dienų iš smėlio ir beribio dangaus gimė dievas rūškanu veidu nebylus lyg žuvis vakarop įkopęs į aukščiausią piramidę žvelgdamas už horizonto braižo ugninius niekio simbolius tylėjau ir aš su visais šešėliais kol pasaulis virto dulkės stulpu — nesibaigiantis lietus trina šešėlius trūkinėja...

apylankos iš kitos tikimybių pusės

a

išrėk žodžius perkeičiančius pasaulio tvarką o tada atgulk pilkapin stebėti kaip jūros į upes suteka medžiai į sėklas sutirpsta kaip kalnai dulkėm atgimsta ir tik žuvys pelekais į krantą įsitvėrusios uodegomis dangų laiko kad Atlantas obuolį nuskynęs guosdamas save sumurmėtų – o vis tik ji sukasi — žvelgiu kaip grįžimas į pradžią perskyras tarp būties ir niekio naikina vadinasi vėl...

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti