TemaIš pokalbių

pro saulėtekius ateina ramybė

p

pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo
— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės
šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi
ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky
– – –
žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti

nutikimas kuris iškreipė realybę

n

pamenu
kai statėme Babelį
visi mokėjom tylėti viena kalba
o dievas kalbėjo ir kalbėjo ir kalbėjo
pakibom paraleliai tarp
begalybės bėgių varžtų
veržlių savinsregių ir kniedžių
nutrynėm ribas tarp laiko ir erdvės
žinodami ramybės skonį
bet atėjo Nojus
ištarė žodį
kuris tapo laivu į
paklusnumo tremtį

sėdžiu prie upelio
klausau žuvų tylėjimo
ir vis prisimenu kaip statėmė Babelį

Temos

Paskutinė tema

Komentaras

Archyvas

Prisijungti