o šventas šventas naivume
tikintis viena tiesa
kodėl mes verkiame
k
aklumas
a
kuo ilgiau žvelgiu į pasaulį
tuo mažiau pažįstu save
herakleitiškos gervės
h
visos tylos išsibaigia rudenį
byrant lapams ir gervėms
—
&
Jokių apokalipsių.
pro saulėtekius ateina ramybė
p
pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo
— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės
šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi
ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky
– – –
žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti
Komentaras