pamenu
kai statėme Babelį
visi mokėjom tylėti viena kalba
o dievas kalbėjo ir kalbėjo ir kalbėjo
pakibom paraleliai tarp
begalybės bėgių varžtų
veržlių savinsregių ir kniedžių
nutrynėm ribas tarp laiko ir erdvės
žinodami ramybės skonį
bet atėjo Nojus
ištarė žodį
kuris tapo laivu į
paklusnumo tremtį
—
sėdžiu prie upelio
klausau žuvų tylėjimo
ir vis prisimenu kaip statėmė Babelį
retro stiliaus nuotraukos pamintijimai apie žvejybą
prieš mane trys hieroglifai kaip spalvoti stiklo gabalėliai kaleidoskope kiek bežiūrėtum vis kitokį pavidalą pamatysi rudai pilkšvos dulkės sodriai nugula pečius kitoje visatos pusėje iš fotelio pakyla senas bedantis indėnas užpapsėdamas pypke — kai kur laiko duburiuose slepiasi prasmės neturinčios šeimininkų — visata pakvimpa vyšnių skonio taboka numoju ranka ir kabinu ant kabliuko...
laiko gaudymas tinkleliu
sėdžiu ant stogo įmerkęs kojas į lietų atsirėmęs į anteną gaudau signalus name priešais gyvena keistas storulis su propeleriu ant nugaros vakarais jis geria spanguolių kisielių rytais bučiuoja savo storąją žmoną ir vis murma po nosimi: – Laikas deformuojasi, kai išbėga pienas ant viryklės, kai geri spanguolių kisielių ar valgai mėlynių uogienę, tačiau joks laikrodininkas to nepastebi…...
šešėlinis laikas
atleisk man dieve padariau stebuklą nesulaukęs tavo leidimo —- išmokiau šešėlius kalbėti bet nebemoku melstis —- pasakyk man o tu ar meldiesi puolusiai moteriai brendančiai per pasaulį be pasitikėjimo išeinančiai į tylą be jokio pasidygėjimo tavimi žiūri į mane be meilės be jokio noro suprasti tik ta pavargusi šypsena išduoda jau nebetiki stebuklais net tais kuriuos pats sukūrei...
dialogas sniege
– žinai tą dieną kai tvėriau pasaulį snigo taip pat elegantiškai kaip šįryt — užplikau arbatos kiniškai žalios su jazminais ir prikemšu pypkę vyšnių tabako – papasakok dar apie sniegą dievas šypsosi – aš jo nesukūriau pats mane susirado anapus laiko ir tyliai kuždėjo — galėčiau būti — dar ilgai sėdėjom apsnigtoj dabarty be noro išeiti — snaigė kirtusi...
Komentaras