tuštuma plečiasi kairiame smegenų pusrutulyje skaitau Pasaulio bangas sniegu apklotoje troboje – trys žingsniai vidun vienas išorėn tik taip save pažinsi – spragsi krosnyje malkos šypsausi langan įsismelkęs šaltis tobuliausia Pertvara laikui ir erdvei iš patalų pakyla katinas – tarp šiapus ir anapus išnyko ribos tokioje Realybėje išsitrina baimės – sumurkia ir pradeda...
– aš esu beviltiškas dievas ištari be šypsenos veide žvelgiu į katės pėdutes ant smėliu apibarstyto sniego – kvėpuoti rūgštim lengviau jei nesi įkvėpęs oro skelbia pranašas savo 121 pamokymą pakeliu galvą į juodąją skylę iš kurios žvelgia tūkstančiai tūkstančių nuopolio akių tu krūpteli lyg antausį gavęs – ar viskas gerai sukranksi dvylika tavo sūnų virsdami juodvarniais po...
I. – aš nerandu žmogaus įtemtu balsu prabyla dievas į savo Atvaizdą – bet juk tu jį sukūrei /Atvaizdas mirguliuoja/ – aš dievas nusipurto – aš išsėmiau tuštumą ir ištariau žodį – ir jis tapo kūnu /antrina Atvaizdas/ – tapo kūnu bet ne žmogum dievas nuliūsta II. kažkur tolumoj skambant varpams Atvaizdas aiškina – žmogus tai juodoji skylė viską į save...
Kartą Adomas paklausė:
– Kas yra poezija?
Žvilgtelėjau į tekančio vandens dugne pasislėpusius akmenis ir, įkvėpęs samanoto oro, sušnibždėjau:
– Kai lengvai perskaityti žodžiai sunkiai nugula – tai tikroji poezija.
– Pasakyk man, kodėl
nušienauta pieva kvepia
gyvenimu…o gal
gyvenimas kvepia
nušienauta pieva?
Karalius sunkiai
atplėšė akis nuo knygos:
– Nežinau, mano gyvenimas –
knygos puslapiuose.
– Eime, – timptelėjau Jį
už skverno.
Nušienautoje pievoje
išgirdau šnabždesį:
– Dabar čia – Gyvenimas!..
Komentaras