ar matei kaip tiesi linija virsta spyruokle o ši virsta kriaukle kurioje būtinai apsigyvena sraigė amžinai besišypsanti sraigė o pameni kaip išeidavome į balkoną ir surengdavome sraigių lenktynes tu savoje užtvaros pusėje aš savoje ir visada juokdavomės beveik iki ašarų žinai pernai šluodamas lapus supratau kad vis dar lankstau tiesias linijas į spyruokles iš kurių darau kriaukles tik niekas jose...
– Žinai, Karlsonai, kartais lyja akimirkomis, ( Tu linkteli galvą. ) kurias uždarome į stiklainius ( Šypsaisi. ) ir jos virsta prisiminimais. ( Žvelgi į uogienę ant stalo. ) – Tai juk atviras pasityčiojimas iš gyvenimo! ( Krūpteli nuo pakelto balso. ) – Nes Čia ir Dabar ribos išsiplečia, ( Trukteli pečiais. ) geriausiu atveju iki Vakar. ( Svajingai suburzgia motoriukas. ) – Šitaip uždarom duris į...
– kiek pasaulių
pažadinai? –
nerimastingai
Karaliaus paklausiau
palinkęs prie
popieriaus lapo
lyg manęs neišgirdęs
įkvėpė
sukrebždėjo plunksna
per petį
nuščiuvęs skaitau
ir stebiuosi
begalybe
ant upės kranto sėdi vaikas
skaičiuoja sūkurius srovėj
– karaliau ar keičias laikas
sukūryje srovės?
—
nėra atsakymų
kur nepasiekia laikas
Pamačiau krentančią
žvaigždę pačiupau norą
Staiga vaikas tyliai prabilo
– Ar žinai, kad kiekviena
krentanti žvaigždė
turi savo norą
– Įdomu
– kokiais norais
vaikas nerimo
– nakties dangus nusidažė
vėl gaudom norus
rugpjūčiui
Komentaras