– daugiau nebegaliu
ištarė laibakojė blondinė
ir atsisukusi atgal pavirto druskos stulpu
antievoliucinis manifestas
a
prie bokšto
p
paženklintas
vėju saule krintančiais lapais
skriejančiais žiedais
po nudžiūvusia obelim
kaip bebūtų
k
šventumas išnyko
bet paslaptis liko
laužiant duoną prie
balta staltiese užkloto stalo
prieš žiemą
p
smėlis ir jūra neturi prasmės
kol jų neužkliudo mūsų žvilgsniai
dangus ir žvaigždės neegzistuoja
juoda/balta
j
dėlioju iš debesų hieroglifus
lyg mailius akmenukus upelio dugne
ar prieblandoje ragana taro kortas
Komentaras