(Grupės Atika dainos Caro nebuvo improvizacija)
Šis pokalbis įvyko Laukiniuose rytuose, į šiaurę nuo Kus-kus upeliuko, klaidžiausiame Pusiaujo labirinte, vienoje apskretusioje tavernoje, kurios pavadinimą nutylėsiu. Viską mačiau ir girdėjau pats, nes
Pusto širdyje pavasariais. Protas atsilieka per vieną širdies tvinksnį. Žiedlapiai byra nuo medžiais aplipusio kalno. Jo papėdėje sėdi japonas, apsigaubęs kimono, ir rašo smėlyje haiku. Penki skiemenys, dar septyni ir penkiais pabaigia. Tobulas rytas, šviežiai kvepia dažais ką tik nutapytas paveikslas. Niekur nedings akimirkos palaima. Ją pagavo dailininkas, lyg voratinklį ištempęs voras. Vėl...
Žvelgiu į voratinklio gijas ir matau delnų linijas.
Pagaliau supratau – voras mezga savo voratinklį turėdamas paprastą tikslą, juk kiekvienas žmogus turi jam paskirtą vorą, nežinia kas jį paskyrė, tačiau turi. Ir štai voras mezgą voratinklį. Kiekviena linija – tai to žmogaus, kuriam jis yra priskirtas, tam tikras gyvenimo momentas.
Komentaras