(skiriu A. ir M.) būna sukatės vilkeliu į kairę nuo žemės centro arba sėdate ant vangaus vėžlio ir mataruojate kojomis lipdydami debesų boružes žiogus ir besišypsančius drakonus būna kartais iš nieko padarote juoko pūgas ir atrandate pelkes kur ką tik tvyrojo dykumos jums patinka chaosas bet dar labiau patinka dėlioti pasaulio gabalėlius į savo burtažodžių knygą — žinau kad sapnuojate...
(skiriu mano K.)
ištarėm žodį neišsemiamą
kaip amžinybė pasaulio pradžioje
tu ir aš lyg du veidrodžiai
pastatyti vienas priešais kitą
į nesuskaičiuojamybę nubėgančios smiltys
jūros išsiilgę margaspalviai serafimai
į chaosą sugrįžę tikėjimai
tu ir aš
sulydėm
erdvę ir laiką
į vientisą
įkvėpimą
—
Šachrazados istorijoms tęsiantis
nušarmoja tyla ir šešėliai
(skiriu mano K.)
vis matuoju
tavo tylėjimo gelmes
ir stebiuosi kiek
daug telpa bugenvilijų
žydėjime
pamenu
kai persiritom per
kryžkelių kalną
jo papėdėje užkasėm
po burtažodį
o tada įslydom
į sapną kurti
kitos tikrovės
ten sulaužei savo
tylėjimo įžadus
– kiekviena tyla tęsiasi amžinybę jei jos niekas negirdi
—
dūžta šiaurės pašvaistė
į begalybę žiedlapių
Ave vita
(skiriu mano K.)
vidudienio šešėliai
įtempia bures
plyštant erdvei
stabteliu
trys sieksniai iki
tavos begalybės
dėlioju akmenukus
pakrantėje
tai mūsų ženklas
Šekspyrui
—
pusto
kriauklių prieangiuose
pakabiname po jonvabalį
Čia iš naujo atgimstame
(skiriu mano K.)
kūlvirščia nuo vaivorykštės
per byrančių lapų koridorių
pro žiedlapių sukeltą pūgą
į tėkmę kur dugne
nugludinti akmenys
slepia pradžią
ten pamačiau siluetą
Tos vienintelės
dylant begalybėms
akmenys tampa korėti
siluetas įgauna kontūrus
dar vienai amžinybei
nemigos mūsų pakvimpa jazminais
pievas nukloja boružės
raižydamos erdvę burtažodžiais
tampa tikras žinojimas
apie Mus
Komentaras